Myliu kitą

Susitinkame klube... Geriame alų ir šnekučiuojamės. Kalbame apie viską, visokius niekalus o mintyse sukasi tik ji. Žiūriu taip lyg matyčiau pirmą sykį ir negaliu atitraukti akių. Kiekviena kūno dalelė – idealumo įsikūnijimas. Kiekvienas judesys, ištartas žodis toks, toks nepakartojamas ir nepakeičiamas. Viskas lyg sapnas. Kartais norisi įsignybti, pasitikrinti ar tai ne sapnas ar vaizduotės vaisius. Jaučiu kaip ji švelniai pakšteli man į lupas, lyg norėdama patikinti – tai ne sapnas, tai realybė. Taip besėdint ir besigėrint maloniais jausmas sutemsta ir klubas užsidaro. Išeiname, oras pasakiškas, šilta vasaros naktis. Pasiūlau eiti pas mane į svečius. Po kiek laiko sutinka. Eidami, naktinėje parduotuvėje nusiperkame šampano ir vaisių. Mano vaizduotė nejučiomis vis nukeliauja į artimą ateitį ir sukelia kūno drebulį nuo susijaudinimo. Einame susikabinę rankomis ir ji pajaučia mano kūno virpesį. Apsikabina, prisispaudžia ir imame švelniai ilgai bučiuotis. Įsitikinusi, kad man nebešalta lėtai žygiuojame toliau. Vedžiausi ją į namus, nes žinojau, kad tėvų nėra. Yra laisvi namai, uždara ir privati erdvė, kurioje būsime tik mudu du vieni. Nepastebiu, kaip męs jau pas mane, įjungtas muzikinis kanalas, taurės sklidinos šampano. Vėl aistringi bučiniai ir glamonės.Kol kloju tėvų lovą (iki dabar nežinau, kodėl būtent tėvų, o nesavo) vienas kitam neištariam nei žodžio. Įtariu esame per daug užsiėmę savianalize, bandome susivokti kas šiandien vyko, vyksta ir kas gali įvykti. Kodėl būtent šiandien, ar tikrai šiandien tai įvyks. Baigęs kloti lovą, atsisuku, paimu ją už rankos ir lyg vesdamas ją į šokių aikštelę atsivedu iki lovos. Taip, gyliai žiūrėdami vienas kitam į akis, neištarę nei vieno žodžio, lėtai ir aistringai pradedame bučiuotis ir krentama į lovą. Nepamenu, kiek ilgai bučiavomės, nepamenu kaip dingo nuo mūsų rūbai, pamenu tik kaip ji ėmėsi iniciatyvos. Ištarusi – leisk man... - paguldė mane ant nugaros, pati atsitūpė virš manęs ir staiga pajutau, kaip nuo strėnų visą mano kūną užlieja nepasakoma šiluma, jaučiu nepasakomą švelnumą ir jausmą, kurio dar niekada nesu jautęs. Ji žiūri gyliu žvilgsniu man tiesiai į akis ir lėtai juda, o aš vos sugebu klausytis savo kūno siunčiamus šio veiksmo signalus. Tai kažkas tokio. Jausmas, žodžiais sunkiai aprašomas. Kai ji suaktyvina judesius, pajaučiu, kad aš nebeišlaikysiu daugiau jaudulio, jaučiu kaip mano daikčiukas tuojau sprogs ir mano visos svajingos mintys dūžta į smulkius šipuliukus, galvoje viskas apsiverčia aukštyn kojom. Aš tiesiog pabėgu į vonią ir iš gėdos, kad toks aš neištvermingas, bandau masturbuotis, noriu išlieti tai, kas taip veržėsi lauk, tikėdamasis kad antrą syki būsiu daug ištvermingesnis. Bet mintys taip susimaišė, kad man nepavyksta. Vis užduodu sau klausimus, ką ji dabar daro, ką galvoje apie mane, ką aš čia darau, kodėl taip elgiuosi... Po kiek laiko grįžtu. Ji guli lovoje ir klausiamai žiūri į mane. Aš prisiglaudžiu, pabučiuoju ir dabar norėdamas valdyti situaciją, esu viršuje. Deja maniškis suglebo it prakiuręs balionas ir net neketina pakeisti savo elgesio. Rankų pagalba ji taip pat bando pakeisti maniškio nuomonę, bet... Mano galvoje pradėjo suktis visiškai absurdiškos mintys. Taip pasijaučiu kvailai, kad iš gėdos neturiu kur dėti akių. Pamenu, kad aš tik atsiprašau jos, pasakau kad tai tik mano, ne trupučio nėra jos kaltės ir priduriu kad ateityje tai nepasikartos. Mes užmiegame. Ryte, kai pabundu, ji jau apsivilkusi. Atisako išgerti kavos, paprašo nelidėti jos ir pasakiusi kad susitiksim po kelių dienų, išbėga. Tuo metu pasijutau taip kaip taip pat dar nesu jautęsis. Kiti kartai man pavyko daug geriau, gal ne taip kaip ji tikėdavosi, bet ir ne taip jau blogai. Aišku, šiandien ir pačiam ima juokas, kad aš toks buvau, bet juk taip buvo. Mes jau senai nebe kartu. Bet man tai buvo pirmas kartas su žmogumi, kurį be galo mylėjau. Tą žmogų ilgai mylėjau, ir labai sunkiai paslėpiau širdies kampelyje, kuriame šluoju viską ką noriu pamiršti. Bet kaip besistengčiau vis vien tai yra širdyje ir viskas taip ir liks širdyje, kol ji neplyš ir viskas neišlakstys į visas keturias puses. Ta meilė yra šūdų demonas, kaip bebandytum kurti savo gyvenimą su kitu, tave mylinčiu žmogumi, vis vien atsiranda ilgesys, išlenda tie jausmai kai norisi rėkti ir pabėgti nuo visko...