Pirmas kartas (prieš daug metų)

Jam pirmas kartas nutiko studiju metu, kai jis buvo 22 metų. Nuo to laiko praėjo jau mažiausiai trys dešimtys metų.

Studijavau Vilniuje. Iš manęs turėjo išeiti darbų mokytojas. Labiau mėgau studentauti negu sėdėti bibliotekoje. Šitiek panų, visos gražios, jaunos, suvažiavusios iš visos Lietuvos. Gyvenau bendrabutyje, kuriame buvo daugiausia apgyvendinti būsimieji istorikai ir lituanistai, tiksliau – lituanistės, nes ten vaikinų kaip ir nebuvo. Ryte paskaitos, po pietų, pavakariais, naktimis – baliukai, panos. Sako, buvau gražus. Gal... Aukštas, iš mamos paveldėjęs švelnius veido bruožus.... Kokių tik komplimentų neišgirsdavau: gražuolis, garbaniukas, mėlynakis... Vaikinų čia iš viso buvo nedaug, užtat kiekvienam sekėsi su panom. Ko jos tik nedarydavo, norėdamos patraukti savo pusėn: kviesdavo vakarienės, vaišindavo kokteiliais (gerdavom ir gryną baltą, alų, daug alaus), iš namų atsivežtom dešrom ir kumpiais. Jau nebekalbu apie kavutę su konjaku. Prisipažinsiu, buvau laukiamas daugelyje bendrabučio kambarių. Kiek šitaip švęsta gimtadienių, vardadienių, fuksų krikštynų, kiek gerta su progom ar be progų. Ne tik gerta. Tokie pasibuvimai niekada nesibaigdavo be sekso. Pasirinkdavau iš pulko gražiausią, pakalbindavau, apkabindavau, o, prasidėjus šokiams mažame bendrabučio kambarėlyje su užgesinta šviesa, imdavau glostyti nugarą, kaklą, galvą, bučiuoti, prispausdavau prie savęs, ir beveik visada jų rankos būdavo supintos man ant kaklo, paskiau nuslysdavo mano nugara, užlįsdavo už kelnių juosmens. Drąsesnės prasegdavo marškinius ar pakišdavo ranką iš priekio po marškiniais ir pirštais prisiliesdavo prie pilvo, krūtinės. Pačios drąsiausios ir, manyčiau, labiausiai patyrusios, uždėdavo ranką ant mano jautriausios vietos ir dar labiau ją įjautrindavo. Aš darydavau panašiai.
Dariausi vis labiau ir labiau patyręs vyras, mėgavausi gyvenimo duodavom malonėm. Kai kurios panelės net neklausdavo apie tolimesnius mūsų santykius, nenorėdavo (bent man taip atrodė) nieko žinoti – tik norėdavo permiegoti. Tokių buvo nedaug. Kai kurios įkyriai persekiodavo, kviesdavosi vėl ir vėl... Su kai kuriom susitikdavau ir po to, lankydavausi jų nuomojamuose butuose, ten leisdavau naktis. Kelios, tiesa, yra išmetusios lauk, kai sužinodavo, kokio plauko aš esu. Kiekvienai sakydavau, kad myliu, kad ji pati gražiausia, kad su nei viena man nebuvo taip gera. Kad labai jos noriu, kad visos iki jos buvo daug prastesnės. Kai priartėdavom prie reikalo, beveik visos ką nors sakydavo: nepadaryk vaiko; aš dar nenoriu vaikelio; labai noriu tavęs; daryk, daryk; tik būk atsargus ir panašiai. Viena uždainuodavo “Padaryk, padaryk man vaiką, ir drūtą, ir sveiką“... , bet tai būdavo tik daina. Padaryti nebuvo leidžiama.... Paskiau kartu važiuodavom į paskaitas, aš kur nors nusimuilindavau, papuldavau vėl į kitokias kompanijas, nueidavau su kitom... Kartais rytais keltis buvo neįmanoma. Kai bendrabučio kambariokai išeidavo į paskaitas, aš miegodavau iki pietų. Paskiau kartais pasirodydavau paskaitose, kartais – ne. Mokslai nesisekė, nes... nesimokiau. Nebebuvo laiko... Šiaip taip tempiausi. Su skolom, prastais pažymiais. Įdomu ir malonu buvo kas kita. Mėgavausi gyvenimu ir žinojau, kad kaip nors ištversiu paskutinius metus, nes tėvai gerai pažinojo vieną iš aukštosios mokyklos administracijos, kuris man ir padėjo šiaip taip judėti per mokslus.
Įpusėjus paskutiniems mokslo metams, mane pasikvietė tas tėvų pažįstamas ir pasakė, kad visi dėstytojai skundžiasi manimi ir kad aš turėsiu pakartoti paskutinių metų kursą, jeigu neatliksiu visų užduočių. Paskambinau tėvams, o jie tik pakartojo tą patį. Pasirodo, jie jau buvo kalbėję su tuo administratoriumi. Parėjęs užsukau pas istorikes, kur pasigėriau ir...
Ir kitą dieną pamačiau ją. Neišvaizdžią, bet gražiais ilgais iki juosmens lygiais plaukais. Tiesą sakant, ją matydavau dažnai. Žinojau, kad ji lituanistė, kad gauna padidintą stipendiją. Zubryla. Geležinė, akmeninė, aisbergas, niekada nereaguojanti į mus, nesišypsanti kaip kitos. Gyvenanti bibliotekose. Neseniai važiavo į sąjunginę studentų konferenciją ir laimėjo bronzos medalį. Jos kambario durys buvo šalia mano kambario durų. Ten gyveno ir kelios istorikės. Man rodos, jaunesnės už ją. Šitame kambaryje nebūdavo tiek baliukų, nors kartais ir jos pašvęsdavo. Mūsų kambariai šiek tiek bendraudavo: mes, bernai, iš jų pasiskolindavom tai arbatinį, tai druskos, tai cukraus, kurio niekada negrąžindavom, kartais eidavom duonos. Ir viskas. Neatrodė tokios įdomios... Mūsų niekada nesikvietė.
Taigi pastebėjau ją jau po to, kai sužinojau, kas manęs laukia. Pavydėjau. Ji baigs laimingai savo studijas ir dar galės pasirinkti, kur nori dirbti. O aš... Tokiomis mintimis ir sutikau savaitgalį. Visi mano kambariokai išdulkėjo į namus. Aš pasilikau. Ko ten bevažiuoti, kad jau po poros mėnesių gal važiuosiu ten su visais savo daiktais. Nuėjau pirmą kartą į biblioteką, pasiėmiau knygų, parsitempiau į bendrabutį ir pavarčiau. Nieko aš nebepadarysiu. Nebespėsiu. Sakau, gal kai dėstytojai pamatys, kad aš stengiuosi, bus man palankesni... Gal vis tiek reikia pabandyti. Įsijungiau arbatinį. Jau vėlus vakaras, išgersiu kavos, kad neužmigčiau. Cukraus nėra. Beldžiuosi pas kaimynes. „Prašau!“ sušaukia balsas, man jau beveriant duris. Zubryla sėdi ant lovos ir skaito knygą. Persimetėm vienu kitu žodžiu, labai maloniai įpylė man pusę puoduko cukraus, paduodama pažiūrėjo į akis, ir aš išėjau. „Maloni ta zubryla“, pagalvojau.
Išgėręs kavos, vis skaičiau, bet kai suvokiau, kad nieko nebesuprantu, numečiau knygą ir nuėjau pas... zubrylą, nes visi aplink išvažinėję. Na, pakalbėsiu, jeigu neišvarys, nes aš, matai, visai kitoks... Kaip moteris ji manęs visai nedomino, bet kodėl nepakalbėti? Kaimynai juk... Pastuksenau į duris kelis kartus ir įėjau. Ji sėdėjo ant lovos šalia lango ir žiūrėjo kažkur tolyn į tamsą, šalia pasidėjusi skaitymus. Kamputyje ant kėdės degė tik mažytė stalinė lemputė. Ir ji viena. Nė nepasižiūrėjo į mane. Atsisėdau ant lovos. Ji atsisuko į mane ir pasakė nei šį, nei tą: lyja, matai, lyja. Lauke dvigubai daugiau šviesų negu tada, kai nelyja. Pasukau galvą į langą ir... pamačiau tai, ką ji sakė: Neris nešėsi šviesas. Pradėjom kalbėti. Ji mėgo rudenį, ir atsiminiau, kad šitaip sako mano mama. Kalbėjom apie savo šeimas, ir supratau, kad ji dievina savo motiną. Klausinėjau apie jos studijas, apie literatūrą, apie jos mėgstamiausius dėstytojus ir paskaitas... Ji kalbėjo ir kalbėjo. Pasijutau kaip kvailas jos mokinys, pirmą kartą pradedantis suprasti, kad pasaulis gali būti pamatytas kitaip.... Ji gražėjo kas minutę... Salomėja Nėris, man negirdėti mano žemietis Mačernis, Visockis, Meterlinkas, simboliai, dramos studija – atsimenu tai, nors praėjo ....... 19 metų nuo tos nakties... Ji pasidarė nebereali, kaip kokia vizija, aš tylėjau, nes bijojau, kad tas jausmas neištirptų, nesudužtų... Pirmą kartą man buvo gera kitaip... Ji atgijo, jos minkštas balsas suposi prieblandoje ir varė mane iš proto. Ji atmintinai citavo ištraukas iš „Mažojo princo“, ir man tai pasirodė labai nauja ir gražu (atsimenu „Tu amžinai pasidarai atsakingas už tą, su kuriuo susidraugauji“. Sakė daug ką, bet tas sakinys įsmigo atmintin iš karto). Paliečiau ranka jos plaukus. Ji vis kalbėjo. Nebesupratau, ką ji sako, tik tas balsas... Tada paglosčiau veidą. Pirštais prisiliečiau jos lūpų. Zubryla išnyko. Šalia manęs sėdėjo šilta protinga moteris švelniu balsu, pasiutusiai gundanti, nežinau, ar pati tai suprantanti, ar ne. Atsegiau viršutinę jos chalato sagą. Ji nutilo ir klausiamai pažiūrėjo į mane. Atsegiau antrą. „Ar tau negera?“ paklausė. “Labai gera“ sušnibždėjau jai į ausį, o mano rankos jau buvo ją apkabinusios ir prispaudusios prie krūtinės. „Tai nesugadink gerumo“ pasakė visai nesipriešindama. O širdis jos daužėsi smarkiau negu mano. Mano meilės įrankis jau nebeįsiteko džinsuose. Negi ji tokia naivi ir nežino, ką vyrui reiškia norėti ir negauti? „Aš noriu tavęs“ sušnibždėjau, bet negalėjau sakyti to, ką sakydavau kitoms. „Ar tu manęs nenori?“ klausiau, ir ji užsimerkė. „Tu nežinai, kaip sunku su savimi kariauti“ pasakė. „Matau, kad nežinai“. „O kam kariauti?“ nesupratau.
Ji švelniai išslydo iš mano glėbio, paskiau atsiklaupė priešais mane, paėmė savo rankomis mano galvą ir pabučiavo... į kaktą. Priešais save mačiau jos nuogą kaklą, liemenuką ir krūtis po juo. Ranką uždėjau ten, kur susieina du kamuoliukai ir, pakišęs abi rankas po chalatu, apkabinau jos pečius. Šiaip taip sugrabaliojęs atsegiau liemenuką, ir pamačiau du stangrius kauburėlius su kietėjančiais speneliais. „Kaip ištekintas medis“ pagalvojau. Ji atlenkė kaklą atgal, o aš išnėriau ją iš chalato ir nubraukiau nuo pečių liemenuką. Ir tada pamačiau, kad jos liemuo tilptų į mano delnus – buvo toks plonas. Apėmiau ją, užsimerkusią, abiem rankom ir stebėjausi iki šiol nepastebėta puikia jos figūra. Bučiavau, kandžiojau jos mergaitiškas krūtis, apžiodamas beveik visas, čiulpiau spenelius, o ji tik kvėpavo trūkčiodama ir audringai reaguodama į kiekvieną mano prisilietimą prie kiekvienos jautrios jos vietos. Jautru buvo visur: pečių, liemens, kaklo, veidų, rankų oda truktelėdavo po mano pirštais. Tokio reagavimo aš dar nebuvau patyręs. Patikėjau, kad glamonėju pačią seksualiausią panelę savo gyevnime. O galvodavau: „Ledinė“... Didžiausia nuostaba buvo, kad gerai besimokančios gali būti tokios seksualios... Glosčiau jai galvą, pirštus sukišęs į plaukus ir bučiavau, bučiavau, bučiavau... Ji pradėjo audringai atsakyti į mano bučinius. Mano įrankis kentėjo suspaustas džinsuose, ir aš pakėliau ją ant rankų, ir nunešiau ant kitos lovos. Ji atsimerkė, norėdama kažką sakyti, bet bučiniais priverčiau ją vėl užsimerkti ir nieko neištarti. Pakišau kairiąją ranką jai po nugara ir, ją sulenkęs, uždengiau ja kairiąją krūtį. Gulėjau ant šono. Dešiniąją ranka žaidžiau su jos kita krūtimi. Pro užuolaidą lendantis įsidegusios lempos dryžis apšvietė jos lūpas, vieną akį, aprasojusią kaktą. Tik dabar pamačiau, kokios juodos ir ilgos jos blakstienos. Nuplėšiau chalatą, ir prieš mane beveik nuoga gulėjo pati aistringiausia panelė, kokią man tik teko matyti. Nuo mano lietimo jos nugara išsilenkė puslankiu, keldama krūtis aukštyn, tarsi norėdama jas įspausti amžiams į mano delnus... pakišau rankas po jos nugara ir veidu prilipau prie krūtinės. Po vieną ištraukiau rankas iš marškinių rankovių, nusimečiau džinsus ir užguliau tą dailų virpantį kūną su baltuojančiom naktyje krūtimis. Vėl bučiavau. Ji mane apkabino ir glostė nugarą. Galėjau girdėti jos širdies dundėjimą. Virpėjau ir aš. Galvon pradėjo lįsti keisčiausi žodžiai: „dinamitas, bomba, sprogimas...“ Ranka paliečiau jai tarp kojų; ji buvo visa šlapia, labai šlapia, pirštais liečiau, judinau, o ji ėmė dejuoti ir į šonus judinti galvą. Raudoniu išpiltas jos kaklas ir veidai tame šviesos dryžyje pažadino manyje žvėrį, ir čiupau nutraukti kelnaites, ir išgirdau labai tylų „Nereikia, mielas, nereikia“. Nebegalėjau kentėti ir, kad ir kaip keistai atrodytų, negalėjau neklausyti jos. Prispaudęs savo nenuoramą jai prie pilvo, sujudėjau kelis kartus, lyg mylėdamasis, ir tuojau pat išsiliejau jai ant pilvo... Šitaip man niekada nebuvo buvę. Apkabinau ją, apklosčiau ir pabučiavau. Neklausiau, ar jai buvo gerai, žinau, kad panelėms būna gerai, nebūtinai įkišant į jas savo padūkėlį. Kadangi aprimau aš, ėmė rimti ir ji. „Tu eini prieš savo jausmus“ pasakiau. „Žinau“ tylutėliai atsakė ji. „Tu niekada su niekuo taip... nebuvai“ ištariau. „Ne“ išgirdau. Ir supratau, kad šitoje srityje profesorius esu aš, o ji – tik pirmos klasės mokinė. Mums buvo po 22.
Tai buvo pirmas ir vienintelis kartas, kai aš nedariau to, ką visada dariau su panom.
Ir ji iškilo mano akyse. Ji pasidarė man labai svarbi, labai graži, geriausia. Mieliausia. Tikriausia. Stipriausia. Protingiausia. Tokia, kokios man labiausiai reikėjo. O ar jai reikia manęs? Tinginio pasileidėlio, kuris mėgsta išgerti? Nežinau, neklausiau...
Pradėjau keltis anksti, kaip ir ji. Pradėjau daryti taip kaip ji. Susitikdavom valgykloje. Paskiau pasimatydavom skaitykloje. Stengiausi mokytis, daryti tą patį, ką daro jinai. Mano gražioji zubryla... Ant jos lūpų pradėjau pastebėti lūpdažio prisilietimus, o dailūs nagai apsidengė švelniai rausvu laku. Nežinau, kaip ji suspėdavo viską. Aplankytos parodos, pamatyti spektakliai, kino filmai, kur aš lėkdavau su ja, kai tik būdavo proga. Nusimegzti rūbai. Man taip susiuvo muštynėse perplėštą striukę, kad nesuprastum, jog buvo perplėšta. „Niekas taip nebūtų susiuvęs“, sugebėjau pasakyti tik tokį „komplimentą“. Kai paklausiau, kaip ji visur spėja, tik nusišypsojo: „Gyvenimą reikia imti jėga. Šturmu“. Pirmas jos patarimas buvo toks: „Vietoj to, kad gertum alų, nusipirk ledų“. Aš jos klausiau. Aš žavėjausi ja. Tikėjau, kad teisinga gyventi taip, kaip gyvena ji. Mečiau rūkyti, nes jai nepatiko dūmų kvapas. Pats pakilau savo akyse. Kaip įmanydamas atsikratinėjau tomis, kurios mane susitikdavo auditorijose, kartais užeidavo ir į kambarį, primindamos mano pažadus, pirmus savo atsidavimus, prisipažinimus meilėje, graudendamos mano sąžinę. Keldavo scenas. Nežinau, ar ji ką nors girdėdavo, bet niekada nieko neklausinėjo. Apie ją niekam nieko niekada nekalbėjau...
Kokie žavūs būdavo paėmimai už rankos, apkabinimai, einant iš skaityklos jau sutemus. Kiek daug reiškė pasibučiavimai atsisveikinant prie sienos, skiriančios mūsų kambario duris... Kaip žioplas mokinys klausydavau jos, kai aiškino apie vieną komediją Jaunimo teatre, kažko nepatenkinta vienu aktoriumi, bet vis tiek džiaugdamasi nauju požiūriu, man rodos, į Moljerą... Man atsivėrė visai kitoks pasaulis. Kol parėjom Neries krantine iš baleto spektaklio, sustojom, apsikabinom. Ir žiūrėjom į šviesas Neryje. Sakiau, kad ji mano poetė... Taip, bučiavomės... Taip, aš jos visą tą laiką norėjau...
Iki man duoto laiko suspėjau atlikti gal kiek daugiau negu pusę man paskirtų užduočių. Prie egzaminų manęs neprileido.
Turėjau planus kur nors tame pačiame mieste įsidarbinti vairuotoju ir dirbti taip, kol prasidės nauji mokslo metai. Nuosprendį paskyrė ji: „Tau būtų geriau, jeigu tu išvažiuotum. Čia bus draugai, tu turėsi pinigų ir negalėsi atsispirti gėrimams“.
Pasiimti manęs atvažiavo tėvai. Dieną prieš tai kalbėjausi su ja. Sutarėm, kad aš ją aplankysiu, kur ji bedirbtų. Kur gaus paskyrimą, dar nežinojo, bet svajojo apie kitą didelį miestą. Aš žinojau, kad ji gaus, ko nori. Sutarėm, kad apie tai žinos jos jaunesnės draugės, iš kurių aš ir sužinosiu, atvažiavęs rudenį. Bet pažadėjau ją aplankyti, kol dar studijuos, atvažiuoti, kai jai įteiks diplomą, su raudonom rožėm, tik su raudonom, ir pabučiuoti ją prie visų, va šitaip... O paskiau - vasarą, todėl paprašiau jos tėvų adreso ir telefono numerio. Su ja labai gera kalbėti... Toli, kaimelis šiaurėje, bet atvažiuosiu iš savo pajūrio miestelio pasikalbėti su savo... Ir nežinodavau, kaip ją vadinti. Tais žodžiais, kuriais vadindavau kitas, jos vadinti negalėjau. Naujų nebegalėjau sugalvoti. Jai liko jos vardas. Mano lūpose – mažybinis.
Mano tėvai atvažiavo anksčiau negu buvo žadėję, ir ji buvo ką tik parlėkusi iš paskaitų, apsirengusi baltu megztu sijonu ir baltu megztiniu su raudonais pūkuotais bokšteliais. Įėjau į kambarį, kuriame buvo, be mano (negaliu parašyto jos vardo), dar keturios panos. Visi žinojo, kas vyksta tarp mūsų, nors mudu niekam apie tai nepasakojom. Priešingybės: pasileidimas ir dora, tinginystė ir darbštumas, pasidavimas silpnybėms ir stiprybė. Mano draugai nesuprato, kas man atsitiko, ką ji su manimi padarė, kai aš jiems ištardavau „ji protinga, gera, kaip kokia šventoji, kaip..., su ja įdomu kalbėti“, tik sakydavo, kad aš keičiuosi jų akyse... Pakviečiau ją už durų ir mačiau, kas dedasi jos viduje. Įsitempiau ją į savo kambarį, ir ji balsu pravirko, įrėmusi galvą į mano krūtinę. Tada, veldamas jos plaukus, bučiuodamas jos pakaušį ir spausdamas ją prie savęs, jai susakiau viską, bijodamas, kad ji mane užmirš. Kad ji vienintelė tokia, sutikta mano gyvenime. Kad turėjau ją sutikti anksčiau. Kad turėjau ją pamatyti anksčiau. Kad ji save saugotų, jeigu sugebėjo išsaugoti iki šiol.... Ir pats nusistebėjau, kad man tai staiga pasidarė taip svarbu... Kad nuo šiol nesivelsiu į jokius žaidimus su kitomis. Tik nepasakiau, kad saugotų save man, kad aš troškau būti jos pirmasis. Negalėjau to ištarti, nes per daug gerai atsimenu, kad nesugebėčiau pasakyti, kelinta man būtų buvusi ji. Ir dar pasakiau, kad ją gerbiu, ir po šituo žodžiu buvo prasmė...
Sutikau ją Vilniuje kitų metų rudenį netoli studentų pamėgtos aludės. Ji ėjo į troleibusų sustojimą iš bendrabučio, kur aplankė ten tebegyvenančias drauges. Iš jų žinojau, kur ji yra, žinojau jos adresą ir vienai iš tų draugių sakiau, kad važiuosim pas ją...
Aš valgiau ledus. Kartu su manimi ėjo dar trys iš mano kurso. Jie, žvilgtelėję į mane, taip ir nuėjo, palikdami mane priešais... mano stiprią šventąją. Nepaėmiau už rankos, neapkabinau, nepabučiavau, tik paprašiau adreso ir pasakiau, kad labai noriu ją aplankyti jos mieste už šimto kilometrų. Melavau... Nežinau, ar ji tai suprato, bet mačiau, kaip nuliūdo jos akys. Norėjau pulti jai po kojomis ir viską pasakyti, bet išstenėjau tik „Laimingai tau“, ir mes išsiskyrėm. Ji – kaip visada – nesibraunanti į mano vidų, jeigu aš pats jo neatvėriau.. Pasitraukiau kaip bailys...
Aš nebuvau toks stiprus. Aš buvau daug silpnesnis už ją. Negalėjau pasakyti, kad po dviejų savaičių mano kaimelyje pajūryje bus mano vestuvės. Mano klasiokė tapo nėščia. Nuo manęs, žinoma. Turėjau vesti. Žinau, kad ji nebūtų tam prieštaravusi, tik negalėjau jos matyti verkiančios. Gal ji ir nebūtų verkusi. Nežinau. Gal verkęs būčiau aš. Bet aš verkiau... Naktį prieš vestuves pasigėriau ir raudojau kaip apgauta merga...
Šitaip pats savo rankomis užsmaugiau gražiausią jausmą, kokį tik buvau patyręs gyvenime. Na, ne rankos kaltos, tik tas mano nenuorama, kurio pats vienas aš nemokėjau suvaldyti ir kuris valdė mane.
Po vestuvių mano žmona porą kartų buvo atvažiavusi į bendrabutį, kur gyvenau. Patį pirmą kartą pasikviečiau ją prie lango. „Matai, Neris neša šviesas“, sakau. „Gal persimokei...“, pasakė, įtartinai žiūrėdama į mane. Ėjom pasivaikščioti prie Neries, po senamiestį, bet niekur nebuvo taip gera kaip tada... Vis turėdavau kartoti, kad myliu, kad ji mano vienintelė, pabučiuoti ten, kur ji piršteliu parodydavo... Pasidarai amžinai atsakingas už tą... Pareiga mane varė iš proto, naikino, ir aš norėjau pasaulio, kurį man buvo parodžiusi ji.
Ar ieškojau jos? Ne. Ar norėjau ieškoti? Labai. Tik ką jai būčiau pasakęs? Lia lia, suklydau, lia lia, atleisk, kai vaikas paaugs, skirsiuosi, lia lia, aš jos nesuprantu ir nemyliu, lia lia, tik iš reikalo, galvoju tik apie tave, lia lia... būk meilužė... Lia, lia, nieko iš to nebūtų išėję. Jai tokių pasakų nepaseksi. Tiek ją aš jau buvau spėjęs pažinti...
Per mūsų bendrus draugus apie ją šį tą žinojau. Žinau, kad mano išvažiavimą, o paskiau - žinią apie mano vedybas ji priėmė labai skausmingai. Aš netgi nežinau, ar ji manęs gailėjo, ar pyko... Respublikiniame laikraštyje radau jos nuotrauką, kurią, vienintelę, ir saugau. Žinau, kad iki 30 metų dar buvo netekėjusi. Paskiau prapuolė iš mano žinojimo ribos, nes išvažiavo į užsienius. Paskutinį kartą pajūryje netikėtai sutikta jos draugė sakė, kad ji gyvena už vandenyno, ten ir ištekėjo. Man labai knietėjo sužinoti, kas jis, koks jis, kokios tautybės, ar turi vaikų, kur dirba... Ji tik žinojo, kad ne lietuvis ir kad gera padeti turintis profesorius. Duok, Dieve, jai laimės.
O aš? Aš sėkmingai baigiau mokslus, bet mokytojas iš manęs neišėjo. Dirbu taksi vairuotoju. Perskaičiau tikriausiai visą lietuvių literatūrą ir zinau, kad mano kalba pasidare sklandi. Knygų lentynoje turiu Egziuperi „Mažąjį princą“ ir Vytautą Mačernį... Skaitau vertimus iš užsienio kalbų. Ir svajoju kada nors pamatyti ją, poilsiaujančią prie jūros. Bet tik tokią pačią: vapsvos liemeniu, ilgais kaštono spalvos plaukais iki liemens, virptelėjančią nuo prisilytėjimo. Kad pasakyčiau, jog tik su ja buvo tas pirmas kartas, kai aš buvau toks stiprus, kad suturėjau savo aistrą, kad išgirdau tylutėlį "mielas, nereikia". Ir kad ji man parodė visai kitokį gyvenimą, kurio pats gal ir nebūčiau pamatęs. Aš, dabar žilstelėjusiais smilkiniais ir raukšlėmis kaktoje ir apie akis, jau galiu šį tą pasakyti apie Meterlinką ir simbolizmą. Ir dar daug apie ką...
Visų kitų panelių ir veidai, ir vardai išblėso iš atminties, o jos vardas kasdieną yra šalia manęs: juo pavadinau savo dukrą, tarsi tikėdamas, jog vardas gali suteikti žmogui tokias savybes, kokias turi ji, mano... Meilė... Kuriai taip ir nepasakiau, kad myliu... Kad šitaip jos atsiprašyčiau, jai net nežinant, ją susiejęs su kita man labai brangia moterimi...
Va, toks mano, 41 metų vyro, pasakojimas. Tikra istorija, kurią nešiojuosi savyje, su niekuo nepasidalindamas, bijodamas kam pasakoti, nes mano pažįstamų akimis žiūrint į visą tą istoriją, ji netiktų nei prie mano veido, nei prie charakterio... O kas giliai, jie nežino... Niekas nežino, kad ten tūno kitas “aš, gimęs tą naktį ir padedantis man gyventi. Gal tas kitas “aš” būtų išėjęs į viešumą, jeigu mano gyvenimas būtų susietas su ja...
Bet parašiau, vildamasis, kad perskaitys jauni, mano dukters amžiaus žmonės, ir supras, kad tikrosios vertybės yra visais laikais svarbios. Kad jos nesensta ir neišeina iš mados. Ir kad fizinis mylėjimasis dar ne būtinai meilė. Kartais meilė gali būti kaip tik nesimylėjimas. Ir pirmas nepasimylėjimas gali būti svarbesnis už pirmąjį kartą, kurio aš, deja, net neatsimenu...

Šaltinis: http://xneox.com/index.php?m=skaitykla&sm=show&cat=25&id=53&