Неизвестный
Scritto: 26/12/2023 00:47
Ir apglėbęs tave aš laikau tarsi lobį,
Kuri tyko pagrobti plėšrioji tamsa.
Tu dabar – tarsi ta sugauta antilopė
Mano rankų nelaisvėje virpi visa.
(A.Baltakis)
Tai dabar… Kai turi dvi moteris, dėl kurių širdis lydosi iš džiaugsmo, dar dukrą, sūnų, marčią, žentą ir bemaž 60 metų – rizika mažesnė.
Bet kai dar Jos neturėjau? Kai dar net nežinojau visų meilės komponentų? Laimė, kad jau tada, likus pusmečiui iki Pirmosios teisingai sulauktos paros (vestuvių šventės ir mūsų abiejų Pirmojo pažinimo),
žinojau, kas „… įtempia lyg stygą mane…“ (žr. laiškus).
Bet prieš tai vaikystėje ir paauglystėje buvo keistų dalykų. Suaugusieji turėjo Didžiąją paslaptį! Vienas kitas retkarčiais mesteldavo užuominą apie ją, šmėsteldavo kreiva šypsena ir aš suprasdavau: tai taip gėdinga, tai taip nešvanku, kad man geriau nežinoti… Kvailiai jūs, kvailiai! Nežinoti, nelaukti to, nepasirengti kūnu ir siela tam, ką geriausio (ir tik žmonėms!) yra sukūrusi Gamta (ir/arba Dievas) – didžiausia kvailystė ir nelaimė.
Prieš porą savaičių studentas, buvęs gimnazistas, „ėmė iš manęs interviu” – matyt, kažkokiam gerontologijos projektui… Sutrikau, kai jis paklausė, kokie mano pomėgiai. Tikrai žinau, kad vaikystėje mėgau skaityti knygas, maudytis, važinėti dviračiu, meškerioti (ne žuvauti – žuvies pagaudavome mažai…). Tikrai žinau, kad į senatvę apėmė grafomanija ir, anot vieno draugo, susirgau priklausomybe nuo interneto. Bet kokie buvo trisdešimtmečio, keturiasdešimtmečio pomėgiai? Nejaugi nebuvo? Jau po interviu staiga nušvietė mintis: nieko nebuvo, nieko, išskyrus sekso pomėgį!
Dabar jūs, susidrovėjusieji, žvilgtelkite į mūsų vestuvinę nuotrauką ir atsakykite: ar aš galėjau Ją namuose palikęs važiuoti žvejoti, medžioti, slidinėti, turistauti, sportuoti, …? Iškeisti aukščiausiąją palaimą su Ja į kažkokius vaikų, pensininkų ir neįgaliųjų pomėgius!? Nė už ką! Visi, kurie tai darėte ar žadate daryti, – priimkite mano užuojautą…
Ir tada, ir dabar, kai penkiasdešimties dar neturintys pasakoja „maudėmės baseine, šiltoje jūroje, valgėme prabangiame restorane…“, aš vis laukiu, kad pabaigs: „… o paskui – seksas!“ Kitas aiškina, kaip jiedu slidinėjo, grožėjosi gamta, o aš vėl laukiu, kad pabaigs: „… o paskui – seksas!“ Trečias aiškina apie ilgalaikę komandiruotę, stažuotę, tarnybą, o aš laukiu, kad pabaigs: „… bet labai trūko sekso!“ Ne, niekas apie seksą nė žodžio…
Ko jūs gėdijatės? Aš tai dariau mažiausiai 3000 kartų vis su ta pačia ir garantuoju: tai fantastiška, nepranokstama, gražu, svarbiausia gyvenime! Taip, girdžiu, šventakupriai veidmainiai aiškina: „Reikia kalbėti apie meilę, o ne apie seksą!“ Ar aš sakiau, kad seksą siūlau be meilės? Nė radęs neimčiau… Seksas yra gyvenimo druska, bet kas valgo vieną druską? Meilėje, tik meilėje gali sužinoti, kokia svarbi ta druska.
Mes darome nepataisomą žalą jaunimui, bandydami išvengti sekso temos. Jauni žmonės gali paragauti grynos druskos ir nusivilti visam gyvenimui. Jauni žmonės gali taip ir nesuprasti, kad gražiausiuose literatūros, meno kūriniuose seksas pristatomas alegoriškai, Ezopo kalba, bet pristatomas! Laiku neišmokęs tos kalbos, dainuoja : „Mama, man jau aštuoniolika… visos tai jau daro…“. Ką daro? Druską ėda!
P.S. Tebus šis rašinys dar viena dovanėlė mano Albinai jos gimimo dienos proga. Aš myliu tave!
Šaltinis: https://burgis.lt/pomegiai-seksas-simts-perkunu-seksas/
